“When you arise in the morning, think of what a precious privilege it is to be alive—to breathe, to think, to enjoy, to love—then make that day count!”
― Steve Maraboli, Life, the Truth, and Being Free
Rytas…Kas gi gali buti nuostabiau uz ji. Tarsi zavingo grozio jaunuolis, apsikaisiojes saules spinduliais, pasibeldzia i mano miegamojo langa. Atsimerkiu. Ir savo akim patiketi negaliu. Turiu prisimerkti, kad geriau i ji isiziureti galeciau, o jis sypsosi man ir sako: -Tai ka, ar nelaukei manes? Zinoma, sypsausi jam atgal. Net nesuvokiu, kas gi mane daro tokia laiminga. Ar tai tik zinojimas, kad isauso dar vienas rytas, mazai kuo besiskiriantis nuo jau praeityje isgyventu? Ar tai, kad as gyva ir dar galesiu iminti kokia nors sio pasaulio paslapti? O gal tai, kad sia sviesa galesiu isileisti ne tik i savo miegamojo kambari, bet ir i savo siela? Tuomet man iskyla klausimas: -Kas gi taip dziaugiasi sio ryto sviesa? Ar tai mano akys, kurios kaip as galvoju pirmos pastebi ja? Ar tai mano odos kokie tai ciuptuveliai, kurie pajaute sviesos prisilietimus, jau ima dziugauti ir zadinti mane? Ne ne, greiciausia rytas tylomis priselines ir palinkes prie lovoje tysancio mano kuno ima pauksciu trelemis snibzdeti i mano ausi, kad laikas keltis. Tikra tiesa, taip daug itikimiau, nes juk akys dar buvo uzmerktos, ir kunas vis dar ilsejosi isisupes i zasu duknas. Tiesa, turiu dar viena versija, kad kol mano kunas ilsejosi, siela tuo metu sklande neismatuojamoje pasaulio erdveje ir gal butent ji atnese mano kunui zinojima apie ateinancio jaunuolio nesama sviesa. Gal butent ji ir yra ta vienintele besidziaugianti ir vercianti musu kunus kazkaip i tai sureguoti: atsimerkti, prisimerkti ir pagaliau nusisypsoti. Laukiamas rytas te bus pranasu laimingos dienos – atnesancios gera patirti.
Jums taip pat mielieji linkiu palaiminto ryto. Linkiu sutikti si jaunuoli, nesanti jums ir jusu kiekvienam seimos nariui sviesa!
AusmyteJewelryArt 