“Be the reason someone smiles. Be the reason someone feels loved and believes in the goodness in people.” ― Roy T. Bennett, The Light in the Heart

Štai ir vėl pažadėjau parašyti laišką, bet neparašiau. Gyvenimas kažkaip vis sugeba įsukti mane į savo minčių ratą, lyg tą medžio lapą i vandens verpetą. Kaip išsivaduoti iš šios laiko tėkmės? Aš mėginu priešintis šiai jėgai, kaip tai darė jau prieš mane daug gyvenusių žmonių. Bet kur tau, ji kur kas stipresnė už mane ir mano norus. Galiausiai pradedu suvokti viso šio klaikaus bėgimo beprasmiškumą. Po truputį atsipalaiduoju ir leidžiuosi šios srovės nešama: sielos ramybę atrasdama kasdieniniame šurmulyje, džiaugsmą – paprastuose, mums visiems prieinamuose ir nė skatiko nekainuojančiuose visatos atodūsiuose.


Negaliu nutyleti ir skubu su jumis pasidalinti dar viena pastaraisiais metais isgyventa tiesa. Vos tik nustojau prievartauti gyvenimą, nustojau jam priekaištauti ir reikalauti iš jo, jis lyg burtininko lazdele pamojus pasielgė visiškai taip pat, paliko mane ramybėje. Taip ir norisi savo gyvenimą palyginti su jojimu ant arklio. Jei tu per daug įtempi pavadžius, jam tai nelabai patinka. Jis stoja piestu ir tu iškrenti iš gyvenimo balno. Bet jei tik atleidi vadeles, arklys, kaip niekur nieko, risnoja pamažėle ramus ir laimingas. O aš tuo tarpu ir gražiais pro šalį bėgančiais vaizdais pasigėrėti galiu. Argi nenuostabu, kad gyvenimas vyksta ne taip kaip mes norime, bet taip kaip mes elgiamės su juo? Jei mes jo bijome, tai ir jam perduodame šias baimes. Bijodamas, jis mus įtarinėja, nepasitiki mumis ir ima vis labiau mus kontroliuoti. Prasideda nesutarimai, įsiliepsnoja karai, kurių metu žūna patys gražiausi jausmai ir ketinimai. 


Galiausiai tai supratusi imu jį imylėti, tokį koks jis yra ir jam nieko daugiau nelieka kaip tik atsakyti į ši jausmą tuo pačiu. Kaip gi viskas paprasta. Ir kodėl gi aš šito anksčiau nesupratau? Kodel iki šiol niekas manęs neišmokė šių tiesų? Argi ne nuo šios tiesos turėtų prasidėti pirmosios klasės pirmoji pamoka, kurioje prieš visus mokinius atsistojusi mokytoja ištartų siuos stebuklingus, kupinus tiesos žodžius: -Žmogau, tu ir esi pasaulis, tu ir esi – Dievas, nes viską, ka tu matysi aplink save – tai ir būsi TU. Matysi gėrį – tapsi gėriu; matysi skurdą – tapsi visad nepritekliuje dejuojančiu paklydėliu; žavesiesi išmintimi – tapsi šviesos skleidėju ir taip begalo…

Na, o kas gi esi tu, mielas, šio laiško skaitytojau?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s