Blog Posts

“Even very little things can change your destiny and throw you to a different path, to a different fate; you must never forget that even very little things have great powers!” ― Mehmet Murat ildan

 

Before closing one chapter and opening another we pose to rethink our past, to see how much we’ve grown, what we’ve learned. Before going to a deeper level of our selves to look for our own light which we believe will take us through another decade of endeavors, we begin to understand that nobody was promised life without challenge.

A lot of teachings today would say, you grow from the challenges that you are given. Lets say, that the life I lived would have been perfect. How different would I be from the woman I became today? Does my wisdom support me in the long run or just this moment? Why should we care about our future? Obviously, we don’t even know if we will have a future, but we hope for the best. Living in a moment sounds great, but wouldn’t it be strange being disconnected from our past and not connected to our future? My vision about this misunderstanding is very disturbing. Who would I be without the past generation? Who would I be without my dreams? Aren’t our dreams what connects us to the present as well as future? I see my self being between these two energetic fields. We are just energetic magnets, each breath is like the hair that we braid three times into one that we then call life.

You have the power to make things better, the world more peaceful, nature cleaner, children safer, politicians  more honest, cities more beautiful, people more loving, and knowledge more accessible, but first you have to start within your self. I wish you luck and success, wealth and prosperity. Be grateful for your existence today.

“If she knew how beautiful love is, she would already put it in a box, seal, and preserve it. So she could smell it whenever she wants.” ― Kusumastuti, Denting Lara

Jewelry – part of life and love. First I get an idea. I carry it and nurture it until it is ready to emerge into the world. After she leaves my space it becomes this beautiful piece of jewelry, then I have to find her a home. So, I create a box that suits her personality!

Now, a part of my sole will rest until you will find a moment to search for a little box with breathtaking content of good energy to enlarge your dreams and add some love to your magical personality.

 

I love the water. Everything about it. Smelling the humidity in the air, seeing the mist rise in the morning, feeling the dew-wet grass on my bare feet. I love watching the fish jump and the geese land. We even have an eagle here that circles every so often. Lori Foster

 

Ejimas paupiu – niekad neprailgsta. Lydima pauksciu treliu, stebiu nendriu lingavima vejyje ir sauleje raibuliuojanti vandeni. Vabzdziu buriai suka ratus vandens pavirsiumi, bet mane domina tik laumzirgiai. Jie gerokai didesni uz bet kuri kita vabzdi. Tik nutupe ant vienos smilgeles, ziurek, jau kyla ieskodami kito lapelio pailsinti savo sparneliams, kurie blizga, zvilga visoms imanomomis spalvomis ir pritraukia mano demesi. 

Priejusi arciau akmenuoto kranto, isibrendu basomis i vandeni. Saltas, deginantis, lyg adatytemis badantis – nusmelkia skausmas, kuris pereina visu kunu ir pamazu apsipratus ima nykti.  Apima palaima. Taip grudinama valia. Isilipus i tekanti vandeni, pati tampi tekme, nenustygstancia versme energijos, meiles, kurybos ir gyvenimo troskimo.

Linkiu ir jums buti energingomis  upiu versmemis, kurios daznai tampa muzomis rasytojams, poetams ir meninkams; kurios pagydo sergani, atgaivina istroskusi, pamaitina isalkusi; kurios neretai sugrazina energija nusilpusiems, suteikia dziaugsma vaikams.

 

The starting point of discovering who you are, your gifts, your talents, your dreams, is being comfortable with yourself. Spend time alone. Write in a journal. Take long walks in the woods. Robin S. Sharma

Vis galvoju, ar nereiketu ir vel kaip jaunysteje, pradeti rasyti dienorasti? Kiekviena savo isgyventa diena galeciau sutalpinti i jo puslapi. Metu pabaigoje, perzvelgusi kiekviena irasa gal galeciau atrasti savo minties pasikartojima, savo noru tikslinguma, manosios sielos malda ir tasa savo darbu. Gal po keleto prabegusiu metu, as galeciau dar giliau istirti si dievo skrupulingai kurta kurini, kuri galeciau perasyti i knyga – padesiancia kitoms kartoms numalsinti josios sielos nerima; ismokt paliesti kito dieviskuma, nesutepant savuoju nesupratimu; taip par patarciau jums, ryte pakilus, atvert ne tik akiu vokus, bet su drasa, stiprybe, zingeidumu atidaryt savos sirdies vartus, lyg dienos sviesa priimantis nepatyres pumpuras.  

Gamtoj mes ieskom sielos atgaivos,  poilsio nuo kasdieninio gatviu triuksmo, nuo itampos darbuos, nuo pergaliu siekimo be atvangos, nuo meiles gincu ir apgauliu srauto, nuo noro svetimu valdyti mus, nuo nusizeminimo pries kitus ar atsisakant savo kelio del tu kuriems paklust turi. Suprantu, kad visi turim savo priezasciu priklaupt pries gamtos galia, prasant sau daugiau jegu, energijos, sveikatos, meiles…ir ji dosni, dalinas su mumis, lyg mylimoji – viska atiduoda. Ar ji mainais paprase jusu nors mazutes paslaugos? Ar verke garsiai taip niokojama? O gal girdejot aimanas josios misku? Ar matet asaras zydru lagunu? Zmogaus juk Ego centras sukas tik apie ji. Stai jis ir vel pamirso apie mylimaja.

Pries imdami gerai pagalvokime, ka gi mes galetume duoti mainais uz siuos gamtos turtus!

 

“A seed cannot grow in stone. It requires fertile soil & water. Compassion is the soil where life grows.” ― Amit Ray, Walking the Path of Compassion

Regis rugsejis jau ipusejo, bet vasarele dar pilnu tempu mums padus svilina ir is namu vilioja. Nors dienos metu vistiek mieliau gaiviame, atvesintame kambaryje pasilikti ir tik vakarop sodelyje prie arbatos puodelio ir knygos parymoti. Taigi ir man taip norisi kiek galima daugiau saules spinduleliu i viena vieta surinkti ir sudeti juos i mano kurinius, kurie sildytu jus salta ziema, o gal net istisus metus.

Si rugsejo vidurio savaitgali praleidau vaikstinedama po juvelyrikos dirbiniu ir juvelyrikai skirtu brangiuju akmenuku muges, kurios vyko skirtingose miesto vietose. Jos paprastai pritraukia daugybe lankytoju.  Viena is ju tesiasi gal net ilgiau nei savaite. Stai sie du ziedai ir karoliai – tai mano savaitgalio ispudziu rezultatas. Siuos du nuostabius ugnies opalo akmenukus isigijau is vieno prekeivio, atvykusio is Meksikos. Jis pats turi savo kasyklas ir atveza juos tiesiai i JAV. Pasidalino jis su manimi filmuota medziaga, kurioje jis megina is dideliu uolienos luitu iskirsti mazus svieciancius lyg gintaro sakai lopinelius, kurie veliau bus dar karteli pjaunami, apdorojami, slifuojami, kol taps geidziami juvelyrikos apsestu kureju. Kaip ir matote, kol sios skaiscios zemes asareles patenks i jusu turtu skryneles, tures praeiti ilga procesa, todel nenustebkite, kad kaina gali buti kiek ir drastiska.

Linkiu jums grazaus rugsejo, o taip pat siunciu jums si nefritini parseli, kad jis gausintu jusu turtus ne tik materialius, bet ir dvasinius.

 

 

“Live in each season as it passes; breathe the air, drink the drink, taste the fruit, and resign yourself to the influence of the earth.” —Henry David Thoreau

Stai taip graziai subujojusi, suzydejusi velyvojo sezono spalvomis – vasara, visai nepastebimai perzenge riba, jungiancia du pasaulius. Na, negi ja apkaltinsi moterisku smalsumu? Juk taip ir knieti jai zvilgtereti i rudenio – grazuolio jaunikaicio – kiema. Norisi juk isitikinti, kad neveltui josios energija buvo isdalinta – geliu zydejimui, augalu gausinimui ir vaisiu brandinimui.

Kam gi rupi, kad moteriska vasarele tiek nugara lenke tik tam, jog vyrisku galiu pilnas ruduo galetu sau lauru vainika ant galvos uzsideti. Mat gi, jis – didysis derliaus sventes savininkas, zmonijos gelbetojas ir maitintojas.

Isvargusi, bet vis dar spinduliuojanti, ziurek, ir jau rudens glebyje razosi, kaip ir viska pamirsusi, savo aistrom atsidavusi. Pagaliau, vasarele, patenkinusi savo smalsuma, numalsinusi ugninga troskuli, uzleidzia vieta savo sirdies valdovo – rudens viespatavimui.

Bukime lyg vasara – darbscios, energingos, grazios ir laimingos!

Aciu tau vasara uz siluma; uz medumi pakvipusias margaspalves – pievas; uz pauksciu treles, tokias malones musu klausai; uz putu purslais besidrabstancias kalnu upes ir snioksciancius upoksnius; uz lietu – isplaunanti sielos gelmes ir uz kiekviena sutikta laiminga pakeleivi.

 

I love all colors of this world, but with a touch of red they become really vibrant and alive! 

Lietaus lasai dusliai dunksi i namo langa, tarsi kas barbentu i duris, prasydamas trupucio silumos, slakelio atjautos, rieskuciu meiles nemarios. Praveriu langines ir i mane uzteli gaivus, tirpstancios vasaros dvelksmas. Negailestingi vejo gusiai perbega mano veidu savo svelniais pirstais, lyg pianistas liestu instrumento klavisus – taip jautriai ir jaudinanciai, kad tuo momentu suzaveta publika – tai as – zvelgiu i toli be zodziu ir pasipriesinimo. Apzaveta naturalios stichijos, giliai kvepuodama ir bepaliovos braukdama nuo akiu plaukus isistebeiliju i taip ritmingai linguojancias geles, kiek uz ju auksciau pasistiebusius krumoksnius ir dar aukscisu virs ju istysusius karklus, kurie lyg mylimojo rankos – savo sakomis megina pridengti savo pakeleives, vis dar besizavincias ju vyrisku groziu, subtilumu ir didybe. Kaip tai panasu i mus.

Mielieji, leiskime mes sau, nors kartais, pabuti trapiomis gelemis. Iseikime is savo kasdienybes kiauto, kad galetume pazinti kitos kilmes zieda, atpazinti rasos lasa riedanti nuo ramunes ziedlapio, isgirsti juodataskes boruzeles drovu meiles prisipazinima, o gal ivertinti, aukso dulkemis aplipusios, bitutes – triusa. Toje pievoje tiek daug veiksmo, tiek grozio, splavu…vadinasi – gyvenimo. To ir linkiu jums visiems. Pasinerkite i jau ipusejusio rugpjucio gyvenimo pieva!

Change can be frightening, and the temptation is often to resist it. But change almost always provides opportunities – to learn new things, to rethink tired processes, and to improve the way we work. Klaus Schwab

Dabar yra 2018 vasara. Vidudienio karstis – toks alinantis ir sunkiai pakeliamas, kad likti namo viduje buna daug maloniau nei galinio kiemo sodelyje. Na zinoma, kad ankstu ryta visada malonu prisesti po alksniu svyruoneliu ir pasimegauti puodeliu garuojancios, aromatingos kavos.

Now it is summer 2018 . Noon Karst – so exhausting and hardly bearable that to stay inside the house it has been much more pleasant than the rear courtyard garden. Well of course, that early morning is always nice to sit after Jones svyruoneliu and enjoy a cup of steaming, fragrant coffee. 

Kodel gi as staiga prabilau apie ora? Taigi todel, kad mano mazute juvelyrikos studija ikurta garaze, kur karstis toks begalinis, jog sirdis regis nustos plakusi. Manau, kad visai geras atsiprasymas nesiimti jokio darbo. Taigi visi mano projaktai vis dar laukia savo eiles, o tuo paciu turiu puiku pasiteisinima savo tingumui pridengti. Stai visa kas kita sedeti namuose, bet tuo paciu norisi ir kazka nuveikti, turiu galvoje, sukurti . Tikriausiai esu pakankamai materialus zmogus, kad vien knygu skaitymu ir trumpu dokumentiniu filmuku perziura nevisada pasitenkinu. Todel turedama si ilga keturiu dienu savaitgali nusprendziau pameginti ka nors nauja ir sukuriau keleta multimedija paveiksleliu.

Why do I suddenly speak about the air? Thus, because the fuel oil in my jewelry studio founded in garages, in hot so endless that the heart seems to stop churning. I think quite a good apology not to take any job. So all my projects still waiting in the wings, while at the same time I have a great excuse to cover up their sloth. It can be quite boring at home but at the same time I want to do something, I mean, to create. I’d say Im quite a materialistic human being, that just reading books and a short documentary movie playback is not always satisfying. Therefore, by having this long four-day weekend I decided try something new and create a number of Multimedia Pictures. 

Kuryba isuka mane i savo sukuri, uzliuliuoja savo pazadais, lyg jaunuolis naivia mergaite. O kai issprusti is jo glebio, supranti, kad ir vel nori sugrizti i ta mazai tau istirta pasauli, kuriame pildosi svajones, kuriame nera kritikos, nera nepasitikejimo. Ten gali buti pasaulio kureju. Neabejoju, kad visuomene kritikuos, bet tos ieskojimo ir permainu akimirkos tokios saldzios, kad visa kita jau ir netaip svarbu.

Creativity has taken me into its vortex.And when you pass through the lap, you understand that you want to return to that little thing that you are investigated in a world where dreams come true, which is not a criticism, not mistrust. There may be the world’s creator. 

 

 

We delight in the beauty of the butterfly, but rarely admit the changes it has gone through to achieve that beauty. (Maya Angelou)

Kaip ir sis nuostabaus  grozio drugelis,  atsirades siame pasaulyje is demesio netraukiancio kokono – ir tik pramankstinimui isskleides savo sparnus – suzavi pasauli. Taip ir as, kiek kukliai pasvajoju, kad gal ir mano darbai neliks nepastebeti ir bus ivertinti. Pats didziausias pripazinimas kurejui, tai sulaukti savo pasekeju; garbintoju ir pirkeju demesio, paskatinimo ir pripazinimo. Kuryba, tai ne tik mazyte uzgaida ar miela svajone. Tai didelis pasisventimas, laiko ir pastangu idejimas, savo meiles energijos paskirstymas su kiekvienu prisilietimu. 

Man kurybinis darbas suteikia begalo daug dziaugsmo, kuri ikomponuoju i savo juvelyrinius dirbinius. Jie yra visi skirtingi ir saviti; isnesioti mano svajose, subrandinti  mano mintyse ir gime is mano sielos gelmiu vien tik tam, kad kazkam suteiktu pasitikejimo savimi, sustiprintu kieno tai laimes pojuti ar tiesiog ispraustu sypsena jusu veiduose. Bukite vasaros ismyluoti, saules spinduliu isbuciuoti, lengvai skrajojantys ir labai laimingi!!!

 

Koks gražus mažytis mūsų kraštas! Kaip lašelis tyro gintaro. S. Nėris

Koks mielas ir tolimas, svajonemis apipintas, kiek pilkas ir liudnas, bet sirdziai toks mielas – mano gimtas krastas. Tik grizusi imu skaiciuoti dieneles, kurios subega i menesius, susiburiuoja i metus, persisunkusius ilgesiu. Kodel likimas isbarste mus po visa pasauli, lyg Baltijos jura gelsvuosius gintarus? Ar atsiras ta jiega, galinti surankioti juos nuo gimtojo pajurio ruozo? Ar pavyks mums ir vel suburti, isklydusias po visa pasauli, sielas?

Likimo svelnios rankos veda mums skirtu keliu. Kam leidom joms uzristi mums akis, suaizyti gerumui atsidavusias sirdis, kam leidziam velniui sielas atiduot? Kodel galvojam, kad galim pirkti viska ir parduot? Baznyciu cia ir ten tiek daug, bet nuolankumo, silumos, turbut ne ten reiketu paieskot. Mes, savo sirdis laikome ikalintas uz devyniu, is azuolo gamintu, uzdangu; kiekviena – uzrakine plieno nukaltom spynom. Neliko vietos ten nei broliui, nei draugui, nei pasalieciui. Suvysti baige ji nuo amzinos tamsos. Prasau, isleiskit pauksti – jis – gimes laisveje ir nori vel dainuot!!!