Kai buvau 16 metu gavau savo pirmaji ziedeli. Jis buvo auksinis, labai jau kuklutis. Tai buvo dovana nuo mano mamos. Dabar ji nesioja mano dukra. Savo antraji ziedeli gavau kai man jau buvo astuoniolika. Jis taip pat buvo auksinis, bet jau turejo maza, deimanto akmens skaidrumo akmeneli ir kazkokio balto metalo aplink ji. Buvo atveztas is Vidurines Azijos. Nesiojau ji daugybe metu kol nesuluzo. Sie du ziedeliai, kurie buvo dovanoti mano mamos – isliko paciais brangiausiais mano papuosalais ilgus desimtmecius.
Dabar turiu tikrai daug juvelyrikos dirbiniu. Dauguma, sukurti mano pacios. Taciau labai vertinu ranku darba, grozi ir kokybe. Todel keliaudama visad ieskau to ypatingo darbelio, kuris kogero jau senai buvo sukurtas ir vis lauke mano pasirodymo. Kai ateina kito juvelyrikos sedevro eile atlikti mazojo eksesuaro role, praveriu maza dezele ir mane uzlieja neapsakoma siluma, juk kiekvienas juvelyrikos kurinys turi savo istorija, kuri atgimsta mano prisiminimuose.
Neabejoju, kad ir jus, mielosios moterys, neesate standartines, gamykliniu blizguciu verges. Tikiu, kad ir jus ilgai zvalgotes aplinkui kol surandate mazuosius lobius, kurie lyg pirmieji pavasario zelmenys palaimingai nuteikia jusu buti ir atskleidzia jusu zavesi.