Marcel Proust
Miela drauge, tikiuosi, kad galiu tave taip vadinti. Vakar buvau pernelyg pavargusi, todėl keletą brangių minučių iš praėjusio šventinio savaitgalio patyliukais persinešiau į šios darganotos savaitės pradžią. Kad išsaugočiau ir pratęsčiau nuostabiai praleisto drauge laiko iliuziją, ėmiau kaišioti ją į mažus neuronus, ląsteles ir smegenų žievės užkoburius, kuria noriu pasidalinti ir su tavimi.
Regis jau taip senai neturejau galimybės pasinerti į jaunystės prisiminimus, į kuriuos dažniausiai mus nuneša tam tikri ivykiai, pokalbiai, o neretai ir kvapai. Šiuo atveju, perėjimo laidininkais, į kitą jau kažkada išgyventą dimensiją pasitarnavo prisilietimas prie smulkučio biraus smėlio smiltelių, panirimas į didelio lyg jūra vandens telkinio – bangavimą, žuvedrų besukancių ratais virš mūsų galvų klegesys, giedro dangaus vaiskus švytejimas ir karštų saulės spindulių prisilietimai prie mano tokios jautrios kaip ir siela odos; o naktyje – dylančios pilnaties, apsuptos žvaigzdžių sviesomis grožis, traškančių malkų ir ugnies liežuvių kepamo maisto kvapai, o kur dar dainos ir vaidilučių, sokančių prie laužo, neišnykstantys kerai. Kaip jau mes ir aptarėme, iš tokios mažos investicijos, gautas pelnas buvo viršytas, net visiško pesimisto svajonėse.
Prisimenant, visas šias, per keletą dienų išgyventas, visatos malones, suprantu, kad man jos tai tik gyvenimo miražas, dykuma keliaujančio pavargėlio išsigelbejimas ir momentinis palaimingas užsimiršimas. Bet ko gi daugiau gali norėti troškulio alinamas pakeleivis? Jei tu galvoji, kad tik gurkšnelio vandens, tai tu teisi. Nieko nėra maloniau, kaip galimybė patenkinti savo kūno poreikį. Dar nuostabiau jei mums pasitaiko galimybe patenkinti ir savo sielos reikmes. Taigi manau, kad man labai pasisekė, kai po nakties skliautu, paliudinti atejusiam mėnuliui, tu širdi sugebejai man atvert, o tuo pačiu ir savo atvirumo tu nesibodejai. Apnuogint ir nuplauti sielą daug sunkiau nei kuną.
Na, o paprastais žodžiais tariant tai esu tau labai dėkinga už naktyje užgimusį, tarsi Kristaus kūdikėlio atejimą, mūsų dvasinį pokalbį. Išsiskirstėme tik paryčiais, bet dar ilgai mintyse, o gal jau ir sapne girdejau jo nuotrupas. Prisiminiau iš pokalbio apie leidimą kitam žmogui išmokti savo pamokas ir pagalvojau, kad jei visata būtų norėjusi pačiam sau išgyventi visas žmonijos patirtis ir kančias, tai ji būtų sukūrusi vieną žmogų, o ne žmoniją.
Dar is vaikystės atsimenu patarlę, kurioje sakoma, kad ne priešų ir ne draugų reikia saugotis, o butent abejingųjų, nes butent dėl jų pasaulyje vyksta baisiausi ivykiai. Ir mokytojus i žemę atsiuntė ne tam, kad jie abejingai stebėtų mūsų paklydimus, bet tam, kad jie atvertų mūsų akis ir mūsų širdis, kad jie galetų parodyti mums skirtumą tarp šviesos ir tamsos; tarp meilės ir neapykantos, tarp gėrio ir blogio. Ir draugus į žemę atsiuntė ne tam, kad jie stebėtų tave velnio tempemą surakintomis grandinėmis ir nemegintuų išvaduoti; ir ne tam, kad jie stebėtu tavo bejėgiškumą įkritus į gyvenimo jūra su džiaugsmu stebint tavo išnykimą bangų mūšoje. Mano manymu tai būtų nežmoniška. Bet istorija juk labai aiškiai parodo mums, kad žmoniškumo ne taip jau ir daug būta. Todel noriu pasakyti, kad tu esi daugiau nei netikri pranašai. Tu esi vėjas, parodantis žmogui, kad jo statinys nebuvo tvirtas, tu gali būti ir saulė – sušildanti po atsiaurios dienos, tu gali būti ir rojaus paukstis – pradžiuginantis savom dainom. Bet dabar tu esi stiprus žmogus, kuris atneša žmonijai aiškumą, tiesą, stiprybę ir šviesą. Jiems reikia tavęs, kaip žemei reikia lietaus ir saulės. Tavo gyvenimas yra ir jų gyvenimas, todel tu turi likti dėl jų, dėl mūsų, dėl planetos. Ačiū, kad esi.
AusmyteJewelryArt
AusmyteJewelryArt 