“I hope that in this year to come, you make mistakes. Because if you are making mistakes, then you are making new things, trying new things, learning, living, pushing yourself, changing yourself, changing your world. You’re doing things you’ve never done before, and more importantly, you’re doing something.” —Neil Gaiman

 

 

Su sirdies virpuliu laukiu sios sventes. Sv.Kaledos maloningai lenkdamosis atveria placiai vartus ateinantiems 2020 Najiesiems Metams. Kiekvienas turime lygiai savaite isibegejus ikristi i savo svajoniu pukus, kurie kils i virsu lyg angelai nesdami mums ne tik laimes pojuti, bet ir pacia laime; ne tik gerumo nuojauta, bet ir pati geruma; ne tik augimo pazada, bet ir lietu – skatinanti mus augti; ne tik vasaros prisiminima, bet ir pacia vasara; ne tik skupu sypsni, lupos krasteliu, bet ir placia sypsena, siekiancia pacios sirdies!

Kaista, kad taip laukti Naujieji izengia i musu kiema kasdieniu zingsneliu, nesimosikuodami stebuklinga lazdele, akimirksniu verciancia pilkus praejusius metus aukso kuriniais ir nenuklojantys musu keliu raudonu roziu ziedlapiu ziedais. As net suabejojau ju tikrumu.  Apejusi namo pirmaji auksta, uzlipau i antraji, atidarinedama spinteles, bet niekur ju neradusi, apejau aplink nama. Nepastebejau jokiu ju atejimo zymiu. Nejaugi veltui tiek svajota, ruostasi, gaminta, puostasi?

Staiga mintimis perbegau praeitus metus ir supratau, kad nenoriu ju susigrazinti, bet tuo paciu esu jiems labai dekinga, nes jie sugrazino man pacia save.  Metu begyje mintys sviesejo ir lengvejo. O dabar, rymodama prie placiu vartu ir belaukdama Naujuju pasirodymo esu tikra, kad metai ataugino man sparnus naujam skrydziui. Tiek metu pragulejusi kokone, rangiusis lyg viksras tamsioje erdveje, kuri atrode niekad nebus praverta, emiau panikuoti. Kazkas trakstelejo. Tikriausiai kokono virsus itruko, nes tamsa perreze blausus sviesos spindulys.  Taip breksta rytas zmonijai, o man – gyvenimui; taip kyla saule zmonijai, o man – tikejimui; taip tirpsta rukas nuo lauku, o as pagaliau issivaduoju nuo pikto burtininko keru. 

SSS…tik dar nieko nesakykite viksreliui. Kvailiukas! Jus jis dar nezino, kad skausmas ne tik nesugriove jo svaju; kad visi palike ji tamsoje nepalauze jo tikejimo. Atvirksciai, nuo visu atsiribojes – jis susigrazino savo siela ir dar turejo pakankamai laiko ja ispuoseleti. Jus galite tik isivaizduoti, kaip sliauzti iprates viksras, apakintas sviesos megins raitytis jos link. Jo nuostabai nebus galo, kai nebejausdamas sunkaus savo kuno, jis suplazdens sparneliais. Isskleis juos visu ilgiu, nepaprasto grozio spalvu rastais, raibuliuojanciais sauleje visomis vaivorykstes spalvomis…ir skris. Saugaus magisko skrydzio ir jums linkiu mielieji siais 2020 Metais!

 

The creation of something new is not accomplished by the intellect but by the play instinct acting from inner necessity. The creative mind plays with the objects it loves. Carl Jung

 

Nepamenu, kad kada nors buciau megusi geltona spalva. Gal ji buvo per daug ryski mano akiai. Juk mes uzaugome apsupti pilkumos. Tarybiniais metais apranga buvo gana niuri. Didesne dienos dali praleidome mokykloje devedamos juodos spalvos uniformas, o  kita dalis prabego sporto salese. Nieko ipareigojancio.

Tikriausiai paklausite, ar gi nieko nesvesdavome? O taip, svenciu buvo daug , bet apsirengimas beveik tas pats kiekvienais metais. Mama uzdirbdavo tik minimaliam pragyvenimui ir mums tekdavo pasitenkinti tuo kas jau buvo spintoje. Artejant sventem stengdavomes ka nors pasisiuti, persiuti ar nusimegzti. Gyvenimas mus verte buti kurybingomis. Pamenu, kai ruosdavomes su sese i sokius. Viska issimatave, nubegdavome i mamos spinta, bet joje buvo dar maziau pasirinkimo, o ir dydis buvo nemano, bet taip noredavosi ka nors naujasnio priderinti.  Buvau tokia liesa, o rubas kabedavo kaip ant pauksciu baidykles, dar labiau paryskindamas mesytes trukuma. Mama sakydavo: gerai gerai, po didesniu rubu netaip kauliukai matysis. Juokinga. Patikekit, tuomet taip neatrode.

Stai dabar jaunimas, nejaucia tokio poreikio. O ir aplamai nezinau ar jie benori puostis, kam nors patikti ar ka nors suzaveti. Atejo laikai kai visi palaipsniui eme virsti svarbiomis asmenybemis. Tokiomis be veidemis ir piktomis. Kaip anksciau sakydavo, kad vos pienas nuo lupu spejo nudziuti, o jau ziurek reikalauja pagarbos ir nori, kaip Amerikoje sakoma, dalintis savo uzduotimis su kitais. Argi nereiketu dar kiek paugeti, igauti daugiau patirties ir tik tada nurodyti kitiems, ypac vyresniems, ka jie turetu daryti. Tevai tokiais atvejais sakydavo: kiausinis vista moko!

Siandien, visi esame tokie protingi. Jei skaityti mokykloje ismokai, tai nereikia buti didziu genijumi, kad pasiektum ziniu virsuniu. Juk pasaulio informacija siomis dienomis yra prieinama visiems. Turek tik noro ka nors ismokti ar naujo suzinoti. Man gaila siu dienu vaiku. Jie logiski, nelankstus ir pavirsutiniski. Kokia ten sirdis?! Juk uzauge be meiles (tevai niekad neturi jiems laiko); be pagarbos vyresniems ( dauguma uzauge neapykantos kupinose seimose); pripazistantys tik savo egocenrtiskuma; tikintys, kad jie tai asis ant kurios sukasi si planeta (nes uzauge liaupsese ir materijos pertekliuje.) Ju kunai grazus, bet ju sielos taip ir lieka uzsale, be samojingos minties, be zaismingo geidulio, be dziaugsmingu emociju su stipria vartotojo aistra. Liudna. 

Sakykite, kas gi del to kaltas? Na argi tai svarbu. Juk neimsime pirstais vienas i kita rodyti niekam geriau nepasidarys ir rezultatas bus lygiai tas pats. Viena zinau , kad musu vaikams reikia sugrazinti vaikyste, kurybini poleki ir pagarba tiems, kurie kure ju aplinka kol jie dar net nebuvo uzgime zmonijos mintyse, svajonese ir viltyse. Bet tam, kad musu lukesciai issipildytu ir musu vaikai taptu musu sviesia ateitimi, mes taip pat turetume atsakingiau ziureti i sios planetos pulsavima ir reikmes. Mes turime palikti sia planeta savo vaikams geresne ir saugesne . Tik tada igausime abipusi pasitikejima ir pasieksime geriausiu rezultatu.

Linkiu jums visiems daugiau laiko sau ir jusu mylimiems zmonems, linkiu jums sviesos jusu sieloms, linkiu kurybiniu apsireiskimu, gerumo, pakantumo vienas kitam ir daug aktyviu zaidimu gamtoje. Su meile!

 

The perfect person does not only try to avoid evil. Nor does he do good for fear of punishment, still less in order to qualify for the hope of a promised reward. The perfect person does good through love. His actions are not motivated by desire for personal benefit, so he does not have personal advantage as his aim. But as soon as he has realized the beauty of doing good, he does it with all his energies and in all that he does. He is not interested in fame, or a good reputation, or a human or divine reward. The rule of life for a perfect person is to be in the image and likeness of God.” ― St. Clement of Alexandria

 

 

Zalios vasaros rankos braukia dangumi nusidriekusiomis stygomis. Kiekvienas prisilietimas sujudina aukstybese isikurusios dievu karalysytes sienas. Graudus akordai sujaudina ju sirdis ir suvilgina ju veidus nepaprasto skaidrumo vandens laseliais, kuriuos mes vadiname lietumi. Kuo ilgiau vasaros stygos vibruoja, tuo stipriau i zeme ima kristi lasai, kiaurai merkiantys pastogen nespejusius pasislepti miesto gyventojus, o nepritekliaus prispausta bura net ir stogas nevisada apsaugo. Tik vaikams nelabai rupi. Jie toliau tesia savo pradeta zaidima. Perslape, bet laimingi, jie dziaugiasi dievo palaima, kad net aukstybiu valdovas prapliumpa juoktis vaiskiomis vaivorykstes spalvomis.  

Kas gi atsitinka su mumis veliau. Kodel leidziame atsiauriems gyvenimo vejams isplesti is musu sirdziu gebejima geretis pasauliu vaiko akimis. Kodel isileidziame i save siaurinius ituzio priepuolius. Kas ismoko mus kaltinti kitus uz musu paciu tustybe ir emocini nestabiluma? Apsirge didybes manija, meginame kitu gerumo plytomis issikloti savo sekmen vedanti kelia. Mes postringaujame apie brolybe zemeje, bet lyg vilkai pasiruose bet kuria akimirka perkasti vieni kitiems gerkles. Mes vis dazniau kapstomis po kitu siukslynus, nesugebedami sunaikinti savo sielos nuosedu ir atlieku. Kas dave teise mokyti kitus guviai zingsniuoti zemeje sukurtu sodu, kai patys tiktai sliauzti sugebame. Kas dave teise tau nustumt, sutrypt, kai niekad niekam neesi padejas atsistoti?

Tikriausiai reiktu pradeti nuo saves. Istiesk rankas i dangu, atverki sirdi saules dievo spinduliu gydomajai galiai. Pazvelki i save. Ar sau tu patinki? Ar myli kiekviena savo atodusi , minti, veiksma,  svajone? Ar sutikes si atvaizda kitame zmoguje, galetum ji isimyleti? Ar galetum stovedamas prie altoriaus ir laikydamas ji uz ranku jausti jo sirdies pulsavima, skaityti kiekviena jo minti, ispeti kiekviena jo paklydima ir silpnybe, ir vistiek nesuabejodamas ne sekundes galetum prisiekti jam amzina meile? Jai atsakei taip, tuomet sveikinu! Esi netoli tobulybes. 

“Kindness is like snow, it beautifies everything it covers.” Kahlil Gibran.

Keista geguzes pabaigoje rasyti apie sniega. Bet jis iskrenta is dangaus aukstybiu taip netiketai. Na, o kaip ji mes priimsime tai jau priklausys tiktai nuo musu. Galime priimti kaip pragaisti zmonijai. Taciau as atveriu savo glebi, istiesiu rankas i dangu ir priimu ji kaip Dievo palaima. Perdziuvusiam , sausru kankinamam Koloradui – jis atgaiva. Lyg troskulio kamuojamam dykumos klajunui – gurksnelis skaidraus vandens. Jam tai gyvenimo pazadas, kad jis tesis, tai viltis, kad ji ves ji teisingu keliu – meiles, augimo, klestejimo! Argi gali patiketi, kad tokios lengvos, ornamentu israizgytos baltos  snaigeles gali tokiu sunkumu uzgulti zemes taip skrupulingai kurta grozi? Linko sakos grazuoliu medziu, sviro ziedai papsiputusiu geliu, pritilo pauksciu treles ir eme kristi sunkus luitai sniego nuo stogu. Kam to reikejo, sios vetros niekas nesitikejo.

Taip ir gyvenime ateina liudesio akimirkos taip netiketai. Prie zemes lenkia,  pecius sniego sunkiomis pusnimis uzvercia. Gal nieko bloga mums nelinki. Tik tikrina musu lankstuma, tik bando musu ismintinguma, tik nori, kad atgalios namo sugriztume …i savo sirdi, i savo siela, i savo grozio ir minciu pasauli, kuri tik tai tamsoj isvysti galim.

Stai saules pirmieji spinduliai. Dairaus aplink – kiek gyvo skausmo – nuplestu ir sunkaus sniego svorio neatlaikiusiu, tiesa dar zydinciu saku. Ziuriu as i tave. Matau tiesies. Mojuoju tau. Dziaugiuos, kad tu nesuluzai. Dar daugel vetru atlaikysi tu. Dar daug suraisiosi nuluzusiu saku, dar daug isgydysi sutrukusiu sirdziu. Linkiu lankstumo siam nelanksciam padaulyje. Linkiu brandumo ir geros vilties!

“Easter tells us of something children can’t understand, because it addresses things they don’t yet have to know: the weariness of life, the pain, the profound loneliness and hovering fear of meaninglessness.” ― Frederica Mathewes-Green

Net nezinau ar tikrai zinau Sventu Velyku giliaja prasme? Bet man jos kvepia lietumi permerktos zemes gaiva, misko samanose istrigusiu pusu spygliais, palengva kylanciu pavasariniu ziedu aromatais ir saules dziovinamais dregnais lapais. Laukiu siu svenciu su man budingu nekantrumu. Esu apsesta kiausiniu dazymu. Zinau, kad mes juos grazinome dar budami vaikais. Tiesa, siandien negaliu surasti visu, atminties uzkabariuose susleptu prisiminimu. Bet jau tada laikas atrode issitempdavo iki begalybes trypian prie mociutes, vyniojancios paprastus baltus kiausinius i svogunu lukstus . Pati smagiausia dalis budavo ju isvyniojimas jau po dazymo. Net kvapa uzgniauzusi stebedavau kaip ji svelniais nejudriais judesiais prakirpdavo medziaga ir  isimdavo jau istabaus grozio kurini – velykini marguti. Jame galejai iziureti visas zemes spalvas ir pavasario piesinius.

Pries kiekvienas Velyku sventes, si grazi seimos tradicija sugrazina mane i vaikyste. Stai ir vel tampu ta maza mergaite, kuri pilnomis nuostabos akimis uzmirsusi apie viska pasaulyje laukia pasirodancio stebuklo – gelemis ir pasakisku spalvu ornamentais nutapyto velykinio margucio. Zinau, kad dauguma tik nusisaipytu is mano postringavimu. Juk sumaterialejusiu zmoniu sielose isdziuna net ir desimtmeciais tevu ir proseneliu su meile sodintu ir priziuretu tradiciju daigeliai. 

Man si svente svarbi, nes simbolizuoja zemes atgimima. Pavasaris pazadina zeme dangaus asaromis, saules buciniais ir vejo apkabinimais. Zeme ir vel pradeda savo augimo cikla. Ji jau nebenori busti sastingyje. Mes esame dalis sios planetos, todel ir mes pajuntame pakylejima, lengvuma, nora gyventi ir kurti, nora myleti ir bendradarbiauti, nora padeti, ir nora atsiskleisti. Siuo metu mes daug noriau meginame atsikratyti priespaudos panciais ir lyg tie pumpurai, sutelke sukaupta ziemos metu energija dar karteli kilstelime save aukstyn nustumdami zeme grumsteli taip tvirtai laikiusi mus tamsoje.

Stai ir jums linkiu sviesos! Linkiu augimo! 

 

“There comes a time in your life, when you walk away from all the drama and people who create it. You surround yourself with people who make you laugh. Forget the bad and focus on the good. Love the people who treat you right, pray for the ones who do not. Life is too short to be anything but happy. Falling down is a part of life, getting back up is living.” ― José N. Harris

The First drop of the rain went deep in to my soul, where I already planted the seeds of love, prosperity and joy. We just need a little bit more light and warmth, that seeds could mature and begin to sprout. Seriously, it makes me very excited, but at the same time inpatient.  

I have put in a lot of effort working in my workshop during the cold seasons, creating beautiful jewelry.  As well balancing between the tiny spark of life and my inner passions for truth where creative endeavors have brought me to a more knowledgable sense in life as well as freedom. To get it,  you have to pay a high price. But it’s worth it, at least for me.  

I had also begun to see this world in a different light, meaning, for a long time I had ignored the things that used to bring me joy.  Now, I make my choices very carefully, prioritizing my needs over other people…Today, I use my pain and let it become the passion that moves me forward in life. 

I’ve always had dreams, just as any of us do. They were big, and even bigger as they grew over the years. That is why I wish every single once of you big dreams, clear dreams, and colorful ones as well.  No matter how wild your dreams are don’t stop there, follow those dreams. Because very soon you will realize that they become a part of your reality. Lots of Love to you all!

 

“We are all the pieces of what we remember. We hold in ourselves the hopes and fears of those who love us. As long as there is love and memory, there is no true loss.” ― C. Clare, City of Heavenly Fire

 

 

Kai gime mano dukryte, mama uzrase man sveikinimo atviruka, is kurio istrigo viena fraze.  “Neturejimas geros atminties tai ir yra tikroji laime. ” Ilgai sukau galva megindama suprasti siu zodziu zaisma, ju keista vibracija. Jie visa nesiderino su mokymais praeitais mokyklose, kur reikejo prisiminti tiek daug: ismokti mintinai tiek eilerasciu, istrauku is knygu, keliomis kalbomis atpasakoti kurinius ir t.t.

Tuo tarpu gyvenimas teka sava vaga valdomas mano impulsyviu sprendimu, o dar dazniau neapsisprendimu: baimiu – suklysti, gedos – nuklysti, siaubo – pasiklysti;  lyg kraujas  cirkuliuoja manyje ritmingai stumdomas stipriu sveikos sirdies duziu. Ji duzgia, dirba lyg darbsti bitele vasaros glebyje prazydusioje pievoje. Ir man tuomet taip gera. Galva svaigsta is laimes. Zingsnelis po zingsnelio einu laimes ziedais nuklotu, meiles spinduliais prisigerusiu gyvenimo kilimu ir jauciu toki pakylejima. Tarsi kas butu amzina rojaus sapna padovanojes.

Bet stai, ziurek, ir vejo gusiai is tamsos atskrieja, velniu genamais sunkiais debesimis mano siela uzdengia. Sirdis ima, kaip paselusi, krutineje dungseti. Lyg susenes traktorius kaimo laukuose burzgia, kriokia, bet vistiek kita vaga varo, gyvenimo dirvona vercia. Lenda is tamsos visokie sliekiai ir vabaliai. Jau zino , kad nera jiems cia vietos. Dabar jau austa nauja, sviesiu minciu sejos diena! Ateina ir augimo svesti -valanda!

Tik dabar supratau, ka mama tadien turejo mintyse. Ji patare man nelaikyti nuoskaudu. Pamirsti, zmones mane nuskriaudusius; neprisiminti, sunkiais momentais draugu atsuktas nugaras, paleisti nepalankias situacijas, neprisirist prie aplinkybiu, nesusitaikyt su likimu. Ir viskas kas blogai, lyg aitvara paleist aukstai aukstai. Ten ju vieta – dievu delne. Mums teisti kito nevalia.

Linkiu ir jums paleisti aitvarus liudnus, ribotus, netikrus. I dirva berkit sekla meiles – stai medis koks tvirtas ir grazus; berkit sekla juoko – stai koks gyvenimas smagus; berkite sekla isminties – stai koks prasmingas visuomenes rysys; berkite sekla draugystes – stai tai koks tas zmogus…su juo gyvenimas ir bus tau nuostabus. Ir tau zmogau linkiu zmogaus lyg veidrodis svaraus, skaidraus!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Life is like a blanket of snow. Be careful how you step on it. Every step will show!

 

Miskas. Tyla… As brendu sniego uzklotomis kalvelemis, lygumomis, konkoreziu ir sakeliu nuklotomis misko aikstelemis siekdama surasti ka tik prabegusi zvereli. Kur jis dabar? Ar tai as ji isgasdinau ir apverciau jo diena aukstyn kojom? Ar spejo jis pasislepti misko gludumoje? O gal spejo ilisti i savo jaukius ir siltus namus? Kartais, ir mums, uzspestiems i kampa tenka trauktis, kaip tiems zuikiams metyti pedas, kad atitolintume prieso pergale. Isgasdintam gyvunui kas gi belieka, tik begti. Na zinoma, su sau lygiu gal ir pakovoti verta. Bet kaip jie zino kuris vertas jo kovos? Ach tie klausimai ir abejones! Man kiek kitaip. Kova lyg naturali prigimtine egzistencijos dalis. Islikimo svertas, kuri nuleidus pakyla tavo verte. Taciau kova bet kokiomis priemonemis, tai tavo ego iskelimas virs kitu, o neretai ir virs pacio saves, nuveda zmonija i visiska susinaikinima. Paprastai tokie zmones visad iesko motyvu savo nieksybems ir silpnybems pateisinti. Juk atsitraukti daug sunkiau, nei testi zeminama voliojimasi purve.

Garbinga kova. Stai kas padeda mums augti, subresti, pavirsti is pabaisu i nuostabius princus, o pelenems – tapti nuostabaus grozio princesemis. Tikra pergale – kai tu gali. paminti savo egoistiskuma, savimeile, tuscia troskima valdyti ir manipuliuoti aplinkiniais, o neretai ir tais, kurie tau buvo skirti myleti.

Tuo tarpu, kai plesrieji zverys sotinasi nekaltai pralietu krauju; as blaskausi gyvenimo filosofijos ir aforizmu pievose, rinkdama nuosirdumo, atleidimo ir uzmarsties uogas, pabirusias is Dievo kiseniu. Surenku jas visas kaip pacias vertingiausias dovanas. Dedu jas i burna letai megaudamasi. Pajauciu kai kuna uzlieja kurybines palaimos upe, nesanti mane i dar neistirtus pasaulius, isupanti i naujas viltis.

Linkiu ir jums prisiraskyti siu burnoje tirpstanciu, sielai skirtu uogu.

 

Dream delivers us to dream, and there is no end to illusion. Life is like a train of moods like a string of beads, and, as we pass through them, they prove to be many-colored lenses which paint the world their own hue. . . . Ralph Waldo Emerson

Lyg stiklo spalvotus karoliukus mes veriame savo gyvenimo akimirkas ant plono siulelio. Kartais jis nutruksta ir musu laimes momentai staiga issprusta is musu ranku. Bet  pameginus juos sugniauzti musu delnuose, netiketai praslysta pro musu pirstus, ritasi zemyn ir rieda rieda rieda…Kas zino kur? Gal i kaimyno kiema, i kaimynes siela…nusviesdami josios veida placia sypsena, josios gyvenima trumpos palaimos agonija. Gal ji sumanesne, apsidraude save investavusi i storesni siula, i vyro parnesta is zukles zilkos ritineli.

O as ir vel imu siulo atkarpele, bet dabar jau ismintingesne, kerpu stipresni, lyg ir nepertraukiama taip lengvai. Keliais ropodama po stalu randu kelis uzsilikusius stiklo grazuolelius… te bus jie mano verinyje – prisiminimu atodusiai. Tiek darbo ideta, tiek svaju issvajota, tiek minciu sudeliota ir kaip gi to grozio nemylesi – juk tai ir yra mano gyvenimas. Jis kupinas taves, jis kupinas manes, jis zeri, spinduliuoja spalviniais atsvaitais kviesdamas tirpti kaitinamam karstos gyvenimo geidulio ugnies, isiliejant i ateinanciu kartu pazinimo gintara, kuriame jie pamatys savo proteviu gyvenimo asara tuo paciu nubraukdami ir savaja. Bukite verti to mazo, suraus laso.

 Su meile!