Vis galvoju, ar nereiketu ir vel kaip jaunysteje, pradeti rasyti dienorasti? Kiekviena savo isgyventa diena galeciau sutalpinti i jo puslapi. Metu pabaigoje, perzvelgusi kiekviena irasa gal galeciau atrasti savo minties pasikartojima, savo noru tikslinguma, manosios sielos malda ir tasa savo darbu. Gal po keleto prabegusiu metu, as galeciau dar giliau istirti si dievo skrupulingai kurta kurini, kuri galeciau perasyti i knyga – padesiancia kitoms kartoms numalsinti josios sielos nerima; ismokt paliesti kito dieviskuma, nesutepant savuoju nesupratimu; taip par patarciau jums, ryte pakilus, atvert ne tik akiu vokus, bet su drasa, stiprybe, zingeidumu atidaryt savos sirdies vartus, lyg dienos sviesa priimantis nepatyres pumpuras.
Gamtoj mes ieskom sielos atgaivos, poilsio nuo kasdieninio gatviu triuksmo, nuo itampos darbuos, nuo pergaliu siekimo be atvangos, nuo meiles gincu ir apgauliu srauto, nuo noro svetimu valdyti mus, nuo nusizeminimo pries kitus ar atsisakant savo kelio del tu kuriems paklust turi. Suprantu, kad visi turim savo priezasciu priklaupt pries gamtos galia, prasant sau daugiau jegu, energijos, sveikatos, meiles…ir ji dosni, dalinas su mumis, lyg mylimoji – viska atiduoda. Ar ji mainais paprase jusu nors mazutes paslaugos? Ar verke garsiai taip niokojama? O gal girdejot aimanas josios misku? Ar matet asaras zydru lagunu? Zmogaus juk Ego centras sukas tik apie ji. Stai jis ir vel pamirso apie mylimaja.
Pries imdami gerai pagalvokime, ka gi mes galetume duoti mainais uz siuos gamtos turtus!
AusmyteJewelryArt 