Na gi, ir vel net nesamoningai imu lyginti spalvota ir juodai balta fotografija. Nors ir kaip besizaveciau spalvomis, bet esu nostalgijos vedama per vaikystes ir jaunystes patirtis. Puikiai atsimenu kai teko ziureti juodai balta spalva animuotas pasakas su klasikines muzikos irasais. Ilgai negalejau suprasti, kodel mane taip zavi operine muzika. Neabejoju, kai tai buvo didelis ir mamos indelis i mano maza pasauleziura. Ji garbino muzikini teatra, kuriame liko tiek daug graziu ir isimintinu akimirku. Dabar jau zinau, kad vaikystes ispudziai, isgyvenimai ir ypac kvapai – isereze i musu atminti lyg greitai skuodziantis, i muro siena, traukinys. Tokiu atveju blogos emocijos, lyg sunkus akmuo, paristas musu pakakleje, tempia zemyn i gyvenimo bedugne; na, o tuos laiminguosius, kurie suskubo surinkti visus dvasios perlus – vadiname dievo paliestaisiais. Kas zino, gal ir as esu pusiaukeleje, ropomis beieskanti siu turtu, bet dabar, tikrai galiu pripazinti, kad klasikines muzikos akordai gali mane nuraminti arba iaudrinti, nuteikti kurybai ar pokalbiui su pacia savimi. Tai reti momentai, bet labai emocionalus, islaisvinantys vidines gilumoje istrigusias energijas.
Ar kada pagalvojote, kad gal ir jus esate uzstrige vaikystes energetiniuose laukuose? Gal buten dabar tas laikas, kai galite prisiminti, analizuoti, padekoti, atleisti ir taip atsikratyti to sunkaus nesulio, kad galetumete pajusti skrydzio palaima ir grozi. Linkiu jums geriausios kloties!
AusmyteJewelryArt 