Koks mielas ir tolimas, svajonemis apipintas, kiek pilkas ir liudnas, bet sirdziai toks mielas – mano gimtas krastas. Tik grizusi imu skaiciuoti dieneles, kurios subega i menesius, susiburiuoja i metus, persisunkusius ilgesiu. Kodel likimas isbarste mus po visa pasauli, lyg Baltijos jura gelsvuosius gintarus? Ar atsiras ta jiega, galinti surankioti juos nuo gimtojo pajurio ruozo? Ar pavyks mums ir vel suburti, isklydusias po visa pasauli, sielas?
Likimo svelnios rankos veda mums skirtu keliu. Kam leidom joms uzristi mums akis, suaizyti gerumui atsidavusias sirdis, kam leidziam velniui sielas atiduot? Kodel galvojam, kad galim pirkti viska ir parduot? Baznyciu cia ir ten tiek daug, bet nuolankumo, silumos, turbut ne ten reiketu paieskot. Mes, savo sirdis laikome ikalintas uz devyniu, is azuolo gamintu, uzdangu; kiekviena – uzrakine plieno nukaltom spynom. Neliko vietos ten nei broliui, nei draugui, nei pasalieciui. Suvysti baige ji nuo amzinos tamsos. Prasau, isleiskit pauksti – jis – gimes laisveje ir nori vel dainuot!!!
