Lietaus lasai dusliai dunksi i namo langa, tarsi kas barbentu i duris, prasydamas trupucio silumos, slakelio atjautos, rieskuciu meiles nemarios. Praveriu langines ir i mane uzteli gaivus, tirpstancios vasaros dvelksmas. Negailestingi vejo gusiai perbega mano veidu savo svelniais pirstais, lyg pianistas liestu instrumento klavisus – taip jautriai ir jaudinanciai, kad tuo momentu suzaveta publika – tai as – zvelgiu i toli be zodziu ir pasipriesinimo. Apzaveta naturalios stichijos, giliai kvepuodama ir bepaliovos braukdama nuo akiu plaukus isistebeiliju i taip ritmingai linguojancias geles, kiek uz ju auksciau pasistiebusius krumoksnius ir dar aukscisu virs ju istysusius karklus, kurie lyg mylimojo rankos – savo sakomis megina pridengti savo pakeleives, vis dar besizavincias ju vyrisku groziu, subtilumu ir didybe. Kaip tai panasu i mus.

Mielieji, leiskime mes sau, nors kartais, pabuti trapiomis gelemis. Iseikime is savo kasdienybes kiauto, kad galetume pazinti kitos kilmes zieda, atpazinti rasos lasa riedanti nuo ramunes ziedlapio, isgirsti juodataskes boruzeles drovu meiles prisipazinima, o gal ivertinti, aukso dulkemis aplipusios, bitutes – triusa. Toje pievoje tiek daug veiksmo, tiek grozio, splavu…vadinasi – gyvenimo. To ir linkiu jums visiems. Pasinerkite i jau ipusejusio rugpjucio gyvenimo pieva!