Stai taip graziai subujojusi, suzydejusi velyvojo sezono spalvomis – vasara, visai nepastebimai perzenge riba, jungiancia du pasaulius. Na, negi ja apkaltinsi moterisku smalsumu? Juk taip ir knieti jai zvilgtereti i rudenio – grazuolio jaunikaicio – kiema. Norisi juk isitikinti, kad neveltui josios energija buvo isdalinta – geliu zydejimui, augalu gausinimui ir vaisiu brandinimui.
Kam gi rupi, kad moteriska vasarele tiek nugara lenke tik tam, jog vyrisku galiu pilnas ruduo galetu sau lauru vainika ant galvos uzsideti. Mat gi, jis – didysis derliaus sventes savininkas, zmonijos gelbetojas ir maitintojas.
Isvargusi, bet vis dar spinduliuojanti, ziurek, ir jau rudens glebyje razosi, kaip ir viska pamirsusi, savo aistrom atsidavusi. Pagaliau, vasarele, patenkinusi savo smalsuma, numalsinusi ugninga troskuli, uzleidzia vieta savo sirdies valdovo – rudens viespatavimui.
Bukime lyg vasara – darbscios, energingos, grazios ir laimingos!
Aciu tau vasara uz siluma; uz medumi pakvipusias margaspalves – pievas; uz pauksciu treles, tokias malones musu klausai; uz putu purslais besidrabstancias kalnu upes ir snioksciancius upoksnius; uz lietu – isplaunanti sielos gelmes ir uz kiekviena sutikta laiminga pakeleivi.