Miskas. Tyla… As brendu sniego uzklotomis kalvelemis, lygumomis, konkoreziu ir sakeliu nuklotomis misko aikstelemis siekdama surasti ka tik prabegusi zvereli. Kur jis dabar? Ar tai as ji isgasdinau ir apverciau jo diena aukstyn kojom? Ar spejo jis pasislepti misko gludumoje? O gal spejo ilisti i savo jaukius ir siltus namus? Kartais, ir mums, uzspestiems i kampa tenka trauktis, kaip tiems zuikiams metyti pedas, kad atitolintume prieso pergale. Isgasdintam gyvunui kas gi belieka, tik begti. Na zinoma, su sau lygiu gal ir pakovoti verta. Bet kaip jie zino kuris vertas jo kovos? Ach tie klausimai ir abejones! Man kiek kitaip. Kova lyg naturali prigimtine egzistencijos dalis. Islikimo svertas, kuri nuleidus pakyla tavo verte. Taciau kova bet kokiomis priemonemis, tai tavo ego iskelimas virs kitu, o neretai ir virs pacio saves, nuveda zmonija i visiska susinaikinima. Paprastai tokie zmones visad iesko motyvu savo nieksybems ir silpnybems pateisinti. Juk atsitraukti daug sunkiau, nei testi zeminama voliojimasi purve.
Garbinga kova. Stai kas padeda mums augti, subresti, pavirsti is pabaisu i nuostabius princus, o pelenems – tapti nuostabaus grozio princesemis. Tikra pergale – kai tu gali. paminti savo egoistiskuma, savimeile, tuscia troskima valdyti ir manipuliuoti aplinkiniais, o neretai ir tais, kurie tau buvo skirti myleti.
Tuo tarpu, kai plesrieji zverys sotinasi nekaltai pralietu krauju; as blaskausi gyvenimo filosofijos ir aforizmu pievose, rinkdama nuosirdumo, atleidimo ir uzmarsties uogas, pabirusias is Dievo kiseniu. Surenku jas visas kaip pacias vertingiausias dovanas. Dedu jas i burna letai megaudamasi. Pajauciu kai kuna uzlieja kurybines palaimos upe, nesanti mane i dar neistirtus pasaulius, isupanti i naujas viltis.
Linkiu ir jums prisiraskyti siu burnoje tirpstanciu, sielai skirtu uogu.
AusmyteJewelryArt 