Lyg stiklo spalvotus karoliukus mes veriame savo gyvenimo akimirkas ant plono siulelio. Kartais jis nutruksta ir musu laimes momentai staiga issprusta is musu ranku. Bet pameginus juos sugniauzti musu delnuose, netiketai praslysta pro musu pirstus, ritasi zemyn ir rieda rieda rieda…Kas zino kur? Gal i kaimyno kiema, i kaimynes siela…nusviesdami josios veida placia sypsena, josios gyvenima trumpos palaimos agonija. Gal ji sumanesne, apsidraude save investavusi i storesni siula, i vyro parnesta is zukles zilkos ritineli.
O as ir vel imu siulo atkarpele, bet dabar jau ismintingesne, kerpu stipresni, lyg ir nepertraukiama taip lengvai. Keliais ropodama po stalu randu kelis uzsilikusius stiklo grazuolelius… te bus jie mano verinyje – prisiminimu atodusiai. Tiek darbo ideta, tiek svaju issvajota, tiek minciu sudeliota ir kaip gi to grozio nemylesi – juk tai ir yra mano gyvenimas. Jis kupinas taves, jis kupinas manes, jis zeri, spinduliuoja spalviniais atsvaitais kviesdamas tirpti kaitinamam karstos gyvenimo geidulio ugnies, isiliejant i ateinanciu kartu pazinimo gintara, kuriame jie pamatys savo proteviu gyvenimo asara tuo paciu nubraukdami ir savaja. Bukite verti to mazo, suraus laso.
Su meile!
AusmyteJewelryArt 