The perfect person does not only try to avoid evil. Nor does he do good for fear of punishment, still less in order to qualify for the hope of a promised reward. The perfect person does good through love. His actions are not motivated by desire for personal benefit, so he does not have personal advantage as his aim. But as soon as he has realized the beauty of doing good, he does it with all his energies and in all that he does. He is not interested in fame, or a good reputation, or a human or divine reward. The rule of life for a perfect person is to be in the image and likeness of God.” ― St. Clement of Alexandria

Zalios vasaros rankos braukia dangumi nusidriekusiomis stygomis. Kiekvienas prisilietimas sujudina aukstybese isikurusios dievu karalysytes sienas. Graudus akordai sujaudina ju sirdis ir suvilgina ju veidus nepaprasto skaidrumo vandens laseliais, kuriuos mes vadiname lietumi. Kuo ilgiau vasaros stygos vibruoja, tuo stipriau i zeme ima kristi lasai, kiaurai merkiantys pastogen nespejusius pasislepti miesto gyventojus, o nepritekliaus prispausta bura net ir stogas nevisada apsaugo. Tik vaikams nelabai rupi. Jie toliau tesia savo pradeta zaidima. Perslape, bet laimingi, jie dziaugiasi dievo palaima, kad net aukstybiu valdovas prapliumpa juoktis vaiskiomis vaivorykstes spalvomis.  

Kas gi atsitinka su mumis veliau. Kodel leidziame atsiauriems gyvenimo vejams isplesti is musu sirdziu gebejima geretis pasauliu vaiko akimis. Kodel isileidziame i save siaurinius ituzio priepuolius. Kas ismoko mus kaltinti kitus uz musu paciu tustybe ir emocini nestabiluma? Apsirge didybes manija, meginame kitu gerumo plytomis issikloti savo sekmen vedanti kelia. Mes postringaujame apie brolybe zemeje, bet lyg vilkai pasiruose bet kuria akimirka perkasti vieni kitiems gerkles. Mes vis dazniau kapstomis po kitu siukslynus, nesugebedami sunaikinti savo sielos nuosedu ir atlieku. Kas dave teise mokyti kitus guviai zingsniuoti zemeje sukurtu sodu, kai patys tiktai sliauzti sugebame. Kas dave teise tau nustumt, sutrypt, kai niekad niekam neesi padejas atsistoti?

Tikriausiai reiktu pradeti nuo saves. Istiesk rankas i dangu, atverki sirdi saules dievo spinduliu gydomajai galiai. Pazvelki i save. Ar sau tu patinki? Ar myli kiekviena savo atodusi , minti, veiksma,  svajone? Ar sutikes si atvaizda kitame zmoguje, galetum ji isimyleti? Ar galetum stovedamas prie altoriaus ir laikydamas ji uz ranku jausti jo sirdies pulsavima, skaityti kiekviena jo minti, ispeti kiekviena jo paklydima ir silpnybe, ir vistiek nesuabejodamas ne sekundes galetum prisiekti jam amzina meile? Jai atsakei taip, tuomet sveikinu! Esi netoli tobulybes.