Keista geguzes pabaigoje rasyti apie sniega. Bet jis iskrenta is dangaus aukstybiu taip netiketai. Na, o kaip ji mes priimsime tai jau priklausys tiktai nuo musu. Galime priimti kaip pragaisti zmonijai. Taciau as atveriu savo glebi, istiesiu rankas i dangu ir priimu ji kaip Dievo palaima. Perdziuvusiam , sausru kankinamam Koloradui – jis atgaiva. Lyg troskulio kamuojamam dykumos klajunui – gurksnelis skaidraus vandens. Jam tai gyvenimo pazadas, kad jis tesis, tai viltis, kad ji ves ji teisingu keliu – meiles, augimo, klestejimo! Argi gali patiketi, kad tokios lengvos, ornamentu israizgytos baltos snaigeles gali tokiu sunkumu uzgulti zemes taip skrupulingai kurta grozi? Linko sakos grazuoliu medziu, sviro ziedai papsiputusiu geliu, pritilo pauksciu treles ir eme kristi sunkus luitai sniego nuo stogu. Kam to reikejo, sios vetros niekas nesitikejo.
Taip ir gyvenime ateina liudesio akimirkos taip netiketai. Prie zemes lenkia, pecius sniego sunkiomis pusnimis uzvercia. Gal nieko bloga mums nelinki. Tik tikrina musu lankstuma, tik bando musu ismintinguma, tik nori, kad atgalios namo sugriztume …i savo sirdi, i savo siela, i savo grozio ir minciu pasauli, kuri tik tai tamsoj isvysti galim.
Stai saules pirmieji spinduliai. Dairaus aplink – kiek gyvo skausmo – nuplestu ir sunkaus sniego svorio neatlaikiusiu, tiesa dar zydinciu saku. Ziuriu as i tave. Matau tiesies. Mojuoju tau. Dziaugiuos, kad tu nesuluzai. Dar daugel vetru atlaikysi tu. Dar daug suraisiosi nuluzusiu saku, dar daug isgydysi sutrukusiu sirdziu. Linkiu lankstumo siam nelanksciam padaulyje. Linkiu brandumo ir geros vilties!
AusmyteJewelryArt 