Kai gime mano dukryte, mama uzrase man sveikinimo atviruka, is kurio istrigo viena fraze.  “Neturejimas geros atminties tai ir yra tikroji laime. ” Ilgai sukau galva megindama suprasti siu zodziu zaisma, ju keista vibracija. Jie visa nesiderino su mokymais praeitais mokyklose, kur reikejo prisiminti tiek daug: ismokti mintinai tiek eilerasciu, istrauku is knygu, keliomis kalbomis atpasakoti kurinius ir t.t.

Tuo tarpu gyvenimas teka sava vaga valdomas mano impulsyviu sprendimu, o dar dazniau neapsisprendimu: baimiu – suklysti, gedos – nuklysti, siaubo – pasiklysti;  lyg kraujas  cirkuliuoja manyje ritmingai stumdomas stipriu sveikos sirdies duziu. Ji duzgia, dirba lyg darbsti bitele vasaros glebyje prazydusioje pievoje. Ir man tuomet taip gera. Galva svaigsta is laimes. Zingsnelis po zingsnelio einu laimes ziedais nuklotu, meiles spinduliais prisigerusiu gyvenimo kilimu ir jauciu toki pakylejima. Tarsi kas butu amzina rojaus sapna padovanojes.

Bet stai, ziurek, ir vejo gusiai is tamsos atskrieja, velniu genamais sunkiais debesimis mano siela uzdengia. Sirdis ima, kaip paselusi, krutineje dungseti. Lyg susenes traktorius kaimo laukuose burzgia, kriokia, bet vistiek kita vaga varo, gyvenimo dirvona vercia. Lenda is tamsos visokie sliekiai ir vabaliai. Jau zino , kad nera jiems cia vietos. Dabar jau austa nauja, sviesiu minciu sejos diena! Ateina ir augimo svesti -valanda!

Tik dabar supratau, ka mama tadien turejo mintyse. Ji patare man nelaikyti nuoskaudu. Pamirsti, zmones mane nuskriaudusius; neprisiminti, sunkiais momentais draugu atsuktas nugaras, paleisti nepalankias situacijas, neprisirist prie aplinkybiu, nesusitaikyt su likimu. Ir viskas kas blogai, lyg aitvara paleist aukstai aukstai. Ten ju vieta – dievu delne. Mums teisti kito nevalia.

Linkiu ir jums paleisti aitvarus liudnus, ribotus, netikrus. I dirva berkit sekla meiles – stai medis koks tvirtas ir grazus; berkit sekla juoko – stai koks gyvenimas smagus; berkite sekla isminties – stai koks prasmingas visuomenes rysys; berkite sekla draugystes – stai tai koks tas zmogus…su juo gyvenimas ir bus tau nuostabus. Ir tau zmogau linkiu zmogaus lyg veidrodis svaraus, skaidraus!

Miskas. Tyla… As brendu sniego uzklotomis kalvelemis, lygumomis, konkoreziu ir sakeliu nuklotomis misko aikstelemis siekdama surasti ka tik prabegusi zvereli. Kur jis dabar? Ar tai as ji isgasdinau ir apverciau jo diena aukstyn kojom? Ar spejo jis pasislepti misko gludumoje? O gal spejo ilisti i savo jaukius ir siltus namus? Kartais, ir mums, uzspestiems i kampa tenka trauktis, kaip tiems zuikiams metyti pedas, kad atitolintume prieso pergale. Isgasdintam gyvunui kas gi belieka, tik begti. Na zinoma, su sau lygiu gal ir pakovoti verta. Bet kaip jie zino kuris vertas jo kovos? Ach tie klausimai ir abejones! Man kiek kitaip. Kova lyg naturali prigimtine egzistencijos dalis. Islikimo svertas, kuri nuleidus pakyla tavo verte. Taciau kova bet kokiomis priemonemis, tai tavo ego iskelimas virs kitu, o neretai ir virs pacio saves, nuveda zmonija i visiska susinaikinima. Paprastai tokie zmones visad iesko motyvu savo nieksybems ir silpnybems pateisinti. Juk atsitraukti daug sunkiau, nei testi zeminama voliojimasi purve.

Garbinga kova. Stai kas padeda mums augti, subresti, pavirsti is pabaisu i nuostabius princus, o pelenems – tapti nuostabaus grozio princesemis. Tikra pergale – kai tu gali. paminti savo egoistiskuma, savimeile, tuscia troskima valdyti ir manipuliuoti aplinkiniais, o neretai ir tais, kurie tau buvo skirti myleti.

Tuo tarpu, kai plesrieji zverys sotinasi nekaltai pralietu krauju; as blaskausi gyvenimo filosofijos ir aforizmu pievose, rinkdama nuosirdumo, atleidimo ir uzmarsties uogas, pabirusias is Dievo kiseniu. Surenku jas visas kaip pacias vertingiausias dovanas. Dedu jas i burna letai megaudamasi. Pajauciu kai kuna uzlieja kurybines palaimos upe, nesanti mane i dar neistirtus pasaulius, isupanti i naujas viltis.

Linkiu ir jums prisiraskyti siu burnoje tirpstanciu, sielai skirtu uogu.

Lyg stiklo spalvotus karoliukus mes veriame savo gyvenimo akimirkas ant plono siulelio. Kartais jis nutruksta ir musu laimes momentai staiga issprusta is musu ranku. Bet  pameginus juos sugniauzti musu delnuose, netiketai praslysta pro musu pirstus, ritasi zemyn ir rieda rieda rieda…Kas zino kur? Gal i kaimyno kiema, i kaimynes siela…nusviesdami josios veida placia sypsena, josios gyvenima trumpos palaimos agonija. Gal ji sumanesne, apsidraude save investavusi i storesni siula, i vyro parnesta is zukles zilkos ritineli.

O as ir vel imu siulo atkarpele, bet dabar jau ismintingesne, kerpu stipresni, lyg ir nepertraukiama taip lengvai. Keliais ropodama po stalu randu kelis uzsilikusius stiklo grazuolelius… te bus jie mano verinyje – prisiminimu atodusiai. Tiek darbo ideta, tiek svaju issvajota, tiek minciu sudeliota ir kaip gi to grozio nemylesi – juk tai ir yra mano gyvenimas. Jis kupinas taves, jis kupinas manes, jis zeri, spinduliuoja spalviniais atsvaitais kviesdamas tirpti kaitinamam karstos gyvenimo geidulio ugnies, isiliejant i ateinanciu kartu pazinimo gintara, kuriame jie pamatys savo proteviu gyvenimo asara tuo paciu nubraukdami ir savaja. Bukite verti to mazo, suraus laso.

 Su meile!

Before closing one chapter and opening another we pose to rethink our past, to see how much we’ve grown, what we’ve learned. Before going to a deeper level of our selves to look for our own light which we believe will take us through another decade of endeavors, we begin to understand that nobody was promised life without challenge.

A lot of teachings today would say, you grow from the challenges that you are given. Lets say, that the life I lived would have been perfect. How different would I be from the woman I became today? Does my wisdom support me in the long run or just this moment? Why should we care about our future? Obviously, we don’t even know if we will have a future, but we hope for the best. Living in a moment sounds great, but wouldn’t it be strange being disconnected from our past and not connected to our future? My vision about this misunderstanding is very disturbing. Who would I be without the past generation? Who would I be without my dreams? Aren’t our dreams what connects us to the present as well as future? I see my self being between these two energetic fields. We are just energetic magnets, each breath is like the hair that we braid three times into one that we then call life.

You have the power to make things better, the world more peaceful, nature cleaner, children safer, politicians  more honest, cities more beautiful, people more loving, and knowledge more accessible, but first you have to start within your self. I wish you luck and success, wealth and prosperity. Be grateful for your existence today.

Jewelry – part of life and love. First I get an idea. I carry it and nurture it until it is ready to emerge into the world. After she leaves my space it becomes this beautiful piece of jewelry, then I have to find her a home. So, I create a box that suits her personality!

Now, a part of my sole will rest until you will find a moment to search for a little box with breathtaking content of good energy to enlarge your dreams and add some love to your magical personality.

Ejimas paupiu – niekad neprailgsta. Lydima pauksciu treliu, stebiu nendriu lingavima vejyje ir sauleje raibuliuojanti vandeni. Vabzdziu buriai suka ratus vandens pavirsiumi, bet mane domina tik laumzirgiai. Jie gerokai didesni uz bet kuri kita vabzdi. Tik nutupe ant vienos smilgeles, ziurek, jau kyla ieskodami kito lapelio pailsinti savo sparneliams, kurie blizga, zvilga visoms imanomomis spalvomis ir pritraukia mano demesi. 

Priejusi arciau akmenuoto kranto, isibrendu basomis i vandeni. Saltas, deginantis, lyg adatytemis badantis – nusmelkia skausmas, kuris pereina visu kunu ir pamazu apsipratus ima nykti.  Apima palaima. Taip grudinama valia. Isilipus i tekanti vandeni, pati tampi tekme, nenustygstancia versme energijos, meiles, kurybos ir gyvenimo troskimo.

Linkiu ir jums buti energingomis  upiu versmemis, kurios daznai tampa muzomis rasytojams, poetams ir meninkams; kurios pagydo sergani, atgaivina istroskusi, pamaitina isalkusi; kurios neretai sugrazina energija nusilpusiems, suteikia dziaugsma vaikams.

Vis galvoju, ar nereiketu ir vel kaip jaunysteje, pradeti rasyti dienorasti? Kiekviena savo isgyventa diena galeciau sutalpinti i jo puslapi. Metu pabaigoje, perzvelgusi kiekviena irasa gal galeciau atrasti savo minties pasikartojima, savo noru tikslinguma, manosios sielos malda ir tasa savo darbu. Gal po keleto prabegusiu metu, as galeciau dar giliau istirti si dievo skrupulingai kurta kurini, kuri galeciau perasyti i knyga – padesiancia kitoms kartoms numalsinti josios sielos nerima; ismokt paliesti kito dieviskuma, nesutepant savuoju nesupratimu; taip par patarciau jums, ryte pakilus, atvert ne tik akiu vokus, bet su drasa, stiprybe, zingeidumu atidaryt savos sirdies vartus, lyg dienos sviesa priimantis nepatyres pumpuras.  

Gamtoj mes ieskom sielos atgaivos,  poilsio nuo kasdieninio gatviu triuksmo, nuo itampos darbuos, nuo pergaliu siekimo be atvangos, nuo meiles gincu ir apgauliu srauto, nuo noro svetimu valdyti mus, nuo nusizeminimo pries kitus ar atsisakant savo kelio del tu kuriems paklust turi. Suprantu, kad visi turim savo priezasciu priklaupt pries gamtos galia, prasant sau daugiau jegu, energijos, sveikatos, meiles…ir ji dosni, dalinas su mumis, lyg mylimoji – viska atiduoda. Ar ji mainais paprase jusu nors mazutes paslaugos? Ar verke garsiai taip niokojama? O gal girdejot aimanas josios misku? Ar matet asaras zydru lagunu? Zmogaus juk Ego centras sukas tik apie ji. Stai jis ir vel pamirso apie mylimaja.

Pries imdami gerai pagalvokime, ka gi mes galetume duoti mainais uz siuos gamtos turtus!

Regis rugsejis jau ipusejo, bet vasarele dar pilnu tempu mums padus svilina ir is namu vilioja. Nors dienos metu vistiek mieliau gaiviame, atvesintame kambaryje pasilikti ir tik vakarop sodelyje prie arbatos puodelio ir knygos parymoti. Taigi ir man taip norisi kiek galima daugiau saules spinduleliu i viena vieta surinkti ir sudeti juos i mano kurinius, kurie sildytu jus salta ziema, o gal net istisus metus.

Si rugsejo vidurio savaitgali praleidau vaikstinedama po juvelyrikos dirbiniu ir juvelyrikai skirtu brangiuju akmenuku muges, kurios vyko skirtingose miesto vietose. Jos paprastai pritraukia daugybe lankytoju.  Viena is ju tesiasi gal net ilgiau nei savaite. Stai sie du ziedai ir karoliai – tai mano savaitgalio ispudziu rezultatas. Siuos du nuostabius ugnies opalo akmenukus isigijau is vieno prekeivio, atvykusio is Meksikos. Jis pats turi savo kasyklas ir atveza juos tiesiai i JAV. Pasidalino jis su manimi filmuota medziaga, kurioje jis megina is dideliu uolienos luitu iskirsti mazus svieciancius lyg gintaro sakai lopinelius, kurie veliau bus dar karteli pjaunami, apdorojami, slifuojami, kol taps geidziami juvelyrikos apsestu kureju. Kaip ir matote, kol sios skaiscios zemes asareles patenks i jusu turtu skryneles, tures praeiti ilga procesa, todel nenustebkite, kad kaina gali buti kiek ir drastiska.

Linkiu jums grazaus rugsejo, o taip pat siunciu jums si nefritini parseli, kad jis gausintu jusu turtus ne tik materialius, bet ir dvasinius.

Stai taip graziai subujojusi, suzydejusi velyvojo sezono spalvomis – vasara, visai nepastebimai perzenge riba, jungiancia du pasaulius. Na, negi ja apkaltinsi moterisku smalsumu? Juk taip ir knieti jai zvilgtereti i rudenio – grazuolio jaunikaicio – kiema. Norisi juk isitikinti, kad neveltui josios energija buvo isdalinta – geliu zydejimui, augalu gausinimui ir vaisiu brandinimui.

Kam gi rupi, kad moteriska vasarele tiek nugara lenke tik tam, jog vyrisku galiu pilnas ruduo galetu sau lauru vainika ant galvos uzsideti. Mat gi, jis – didysis derliaus sventes savininkas, zmonijos gelbetojas ir maitintojas.

Isvargusi, bet vis dar spinduliuojanti, ziurek, ir jau rudens glebyje razosi, kaip ir viska pamirsusi, savo aistrom atsidavusi. Pagaliau, vasarele, patenkinusi savo smalsuma, numalsinusi ugninga troskuli, uzleidzia vieta savo sirdies valdovo – rudens viespatavimui.

Bukime lyg vasara – darbscios, energingos, grazios ir laimingos!

Aciu tau vasara uz siluma; uz medumi pakvipusias margaspalves – pievas; uz pauksciu treles, tokias malones musu klausai; uz putu purslais besidrabstancias kalnu upes ir snioksciancius upoksnius; uz lietu – isplaunanti sielos gelmes ir uz kiekviena sutikta laiminga pakeleivi.

Lietaus lasai dusliai dunksi i namo langa, tarsi kas barbentu i duris, prasydamas trupucio silumos, slakelio atjautos, rieskuciu meiles nemarios. Praveriu langines ir i mane uzteli gaivus, tirpstancios vasaros dvelksmas. Negailestingi vejo gusiai perbega mano veidu savo svelniais pirstais, lyg pianistas liestu instrumento klavisus – taip jautriai ir jaudinanciai, kad tuo momentu suzaveta publika – tai as – zvelgiu i toli be zodziu ir pasipriesinimo. Apzaveta naturalios stichijos, giliai kvepuodama ir bepaliovos braukdama nuo akiu plaukus isistebeiliju i taip ritmingai linguojancias geles, kiek uz ju auksciau pasistiebusius krumoksnius ir dar aukscisu virs ju istysusius karklus, kurie lyg mylimojo rankos – savo sakomis megina pridengti savo pakeleives, vis dar besizavincias ju vyrisku groziu, subtilumu ir didybe. Kaip tai panasu i mus.

Mielieji, leiskime mes sau, nors kartais, pabuti trapiomis gelemis. Iseikime is savo kasdienybes kiauto, kad galetume pazinti kitos kilmes zieda, atpazinti rasos lasa riedanti nuo ramunes ziedlapio, isgirsti juodataskes boruzeles drovu meiles prisipazinima, o gal ivertinti, aukso dulkemis aplipusios, bitutes – triusa. Toje pievoje tiek daug veiksmo, tiek grozio, splavu…vadinasi – gyvenimo. To ir linkiu jums visiems. Pasinerkite i jau ipusejusio rugpjucio gyvenimo pieva!